1459 m. ruduo

Apie Džasperą nežinau nieko iki tos dienos, kol vidury rugsėjo priraišiotas prie ponio, su pūliuojančiu rankos strampu, išbalęs kaip giltinė sugrįžta vienas mūsų nuomininkų. Jo žmona, šiek tiek vyresnė už mane mergina, surinka iš siaubo ir nualpsta, kai žmonės atneša sužeistąjį prie durų. Ji nemoka jo slaugyti, nežino, ką daryti su pūvančiais to jauno vyro, už kurio tekėjo iš meilės, likučiais, todėl nelaimėlį perkelia į dvarą, nes čia juo pasirūpins geriau nei purvinoje pirkelėje. Paverčiu laisvą kambarį pieninėje ligonine ir spėlioju, kiek dar sužeistųjų grįš namo iš svainio skubiai surinktų rekrūtų. Džaspero savanoris papasakoja mano vyrui, kad Varviko tėvui, Solsberio grafui, su kariuomene traukiant susitikti su Jorko hercogu Ladlou mieste, du mūsų lordai, Dadlis ir Odlis, surengė pasalą Market Dreitone, netoli kelio į Velsą. Mūsiškių buvo dvigubai daugiau nei Solsberio karių. Mūsų Džonas pasakojo, kad Jorkų kariai klaupėsi ir bučiavo žemę manydami, kad ten ir žus.

Bet Jorko armija sugalvojo gudrybę, gudrybę, kurią tik Solsberio žmonės galėjo atlikti, nes jie bet ką būtų darę: traukęsi, sustoję, puolę. Taigi vadas įsakė jiems trauktis tarsi bėgtų iš mūšio lauko. Mūsų kavalerija persekiojo manydama, kad gaudo bailius. Bet netrukus paaiškėjo, kad pagauti buvo patys, kai brido per upelį. Priešas apsigręžė ir sustojo it kirsti pasiruošusi gyvatė, o mūsiškiams teko kautis dėl kiekvienos šlaito pėdos, kuri virto purvyne, kai kariai ragino savo žirgus į priekį iškėlę ginklus. Jorko lankininkai lengvai skynė mūsų žmones nuo kalvos viršaus, arkliai krito po kojomis, klimpo ir žuvo molynėje po strėlių lietumi. Džonas pasakojo, kad upė paraudo nuo žuvusiųjų ir sužeistųjų kraujo, tie, kurie sugebėjo pabėgti iš kautynių lauko, grįžo raudonai nudažytais drabužiais.

Nusileido naktis, pralaimėję mūsų žmonės buvo palikti mirti laukuose. Jorkų vadas Solsberis paspruko nespėjus atvykti mūsų kariuomenės pastiprinimui, palikęs lauke patrankas ir sumokėjęs kažkokiam parsidavėliui vienuoliui, kad visą naktį iš jų pleškintų. Apyaušriu pasirodė kautis pasirengusi karališka kariauna, tikėjosi rasti Jorkus kitapus patrankų ir sumalti išdavikus. Tačiau rado tik girtą vienuolį, lakstantį nuo vieno deglo prie kito, kuris paaiškino, kad jų armija pabėgo į Ladlou kvatodama iš pergalės prieš Lankasterių lordus.

— Vadinasi, mūšis įvyko ir buvo pralaimėtas, — padarė išvadą mano vyras.

— Jame nedalyvavo pats karalius, — teisinu. — Karalius, be abejo, tikrai būtų nugalėjęs. Jie susidūrė su dviem didikais, o ne karaliaus vadovaujama kariuomene.

— Teisingiau pasakius, susidūrė su vienu nusivalkiojusiu vienuoliu, — pastebi mano vyras.

— Mūsų lordai tikrai būtų nugalėję, jeigu Jorkas kovotų garbingai, — nepasiduodu.

— Taip, tik vienas jų negyvas, o antras — paimtas į nelaisvę. Manau, turime pripažinti pirmąją priešų pergalę.

— Bet juk tai ne pabaiga? Mes galime sutelkti pajėgas? Kai Žanai nepavyko paimti Paryžiaus, ji nepasidavė...

— A, Žana... — atsiliepia Henrikas nuvargusiu balsu. — Taip, jeigu vadovausimės Žanos pavyzdžiu, turėsime eiti į mirtį. Perspektyva tapti kankiniu vilioja. Tu teisi. Dar ne pabaiga. Bus ir daugiau mūšių, gali neabejoti. Dabar dvi jėgos sukasi kaip du gaidžiai duobėje, ieškodami progos kirsti. Galiu patikinti, kad mūšis bus, vėliau antras ir taip toliau, kol vienas kuris išseks arba žus.

Esu kurčia jo užgauliam tonui.

— Vyre, ar dabar eisite padėti karaliui? Dabar, kai pralaimėtas pirmasis mūšis? Dabar, kai žinote, kaip jūsų reikia. Kai kiekvienas garbingas vyras turi eiti.

Jis pakelia į mane akis.

— Kai reikės, aš eisiu, — atsiliepia niūriai. — Bet ne anksčiau.

— Kiekvienas kilnus anglas bus ten išskyrus jus! — įsikarščiavusi protestuoju.

— Tada ten bus tiek daug tikrų vyrų, kad niekas nepasiges tokio šiaudadūšio kaip aš, — atšauna seras Henrikas ir man nespėjus ką nors atsakyti išeina iš kambarėlio, kuriame merdėja Džaspero savanoris.

Po šito pokalbio tarp manęs ir vyro įsitvyrojo šaltukas, todėl nepasakau jam, kad gavau suglamžytą Džaspero laiškutį, kuriame kampuota, nedailia rašysena brūkštelėta:

Nebijokite. Pats karalius stoja vadovauti. Mes juos persekiojame.

Dž.

Ir ne tik. Palaukusi, kol po pietų liksime vieni ir vyras ima groti liutnia, paklausiu: „Ar turite kokių žinių iš tėvo? Ar jis su karaliumi?“

— Jie veja Jorkus atgal į Ladlou pilį, — burbteli Henrikas ir užgroja padriką melodiją. — Tėvas sako, kad daugiau kaip dvidešimt tūkstančių susirinko karaliui pašaukus. Matyt, dauguma tikisi, kad laimėsime, kad Jorkas bus sugautas ir nužudytas, nors geraširdis karalius žadėjo atleisti visiems priešams, jeigu tie pasiduos.

— Laukia dar vienas mūšis?

— Jeigu Jorkas išdrįs stoti skersai kelio pačiam karaliui. Vienas dalykas žudyti savo draugus ir pusbrolius, kitas — liepti lankininkams šauti į karaliaus vėliavą ir jį patį. O jeigu karalius žus per kautynes? Ar Jorkas nuleis savo kalaviją ant pašventintos karaliaus galvos?

Užsimerkiu iš siaubo pagalvojusi apie beveik šventą karalių, nužudytą pavaldinio, kuris prisiekė jam ištikimybę.

— Bet juk aišku, kad Jorko hercogas taip nepadarys? Juk jis net negali svarstyti tokios galimybės!